DIZAINO TENDENCIJOS – SAN LORENZO, autorė Kristina Morozzi

Sidabriniai dirbiniai

Sidabrinių dirbinių gamyba yra senovės menas, atliekamas meistrų, įvaldžiusių meistrišką gamybą, specializuotų klasikinių formų variantų kūrime. Dėka savininko Ciro Cacchione paskatinimo, milanietiškas ženklas San Lorenzo atsinaujino.

Garsių šiuolaikinių architektų ir dizainerių, vis dar sekusių medžiagos prigimtimi, buvo paprašyta sukurti stalo ir virtuvės daiktus su naujoviškomis ir funkcionaliomis formomis. Septintajame dešimtmetyje gimė naujas sidabro dirbinių stilius. Sidabras tapo lankstoma medžiaga eksperimentams, naudojama ne tik dekoratyviniams daiktams, bet ir buities bei kasdieniams aksesuarams.

Svarbu prisiminti gryno sidabro ir gryno geležies puodų rinkinį Pan999, sukurtą Afros ir Tobios Scarpų. Dizaineriai atskleidė sidabro antibakterines ir šilumos laidumo savybes, kurios pasirodė geresnės už varį, gebančios tolygiai paskirstyti šilumą, gaminti žemoje temperatūroje be energijos švaistymo.

Dizaineriai ir architektai, tokie kaip Franco Albin ir Franca Helg, Marija Luiza Belgiososo, Antonio Piva, Afra ir Tobia Scarpa, Massimo ir Lella Vignelli, nespecializuoti papuošalų kūrime, buvo paprašyti sukurti papuošalų kolekciją. Pirmasis Afros ir Tobios Scarpų parašytas kūrinys buvo vėrinys iš apvalių sidabrinių perlų, surištų spalvotu šilko siūlu, skirtas įmonės 20-mečiui paminėti.

San Lorenzo papuošalų modernumas ir elegancija remiasi jų nematoma dėmesio skyrimu dizaino technikoms, kurios naujuosius papuošalus daro palyginamus su tradiciniais ir priskiria protą bei techniką teigiamoms savybėms. 1995 metų spalį Londono Viktorijos ir Alberto muziejus skyrė monografinę parodą San Lorenzo, su išsamia katalogu, išleista Electa leidykloje, parašyta svarbių kritikų. Parodos pabaigoje daug kūrinių buvo įtraukti į nuolatinę muziejaus kolekciją, eksponuojamą Sidabro galerijoje.